Sapnų tyrinėtojai yra pastebėję, kad ne visos tautos sapnuoja vienodai. Sapnams įtakos turi ir kultūrų, geografinės aplinkos skirtumai. Pavyzdžiui, tibetiečiai sapnuose dažniau regi jaką, tigrą ar sniego liūtą. Natūralu, kad lietuvis greičiau susapnuos pievą nei dykumą. Tačiau yra ir bendros visos žmonijos sapnų taisyklės. Daugelyje senųjų tautų buvo tikima, kad sapnai gali padėti išspręsti problemas. Jeigu sapne pavyks jas išspręsti, sąmonė perkels problemos sprendimą ir į tikrovę bei palengvins gyvenimą.
Senovės Malaizijos gyventojai senojai turėdavo sapnuose padėjėjų, stengėsi sapnuoti teigiamai, kad įvykiai tikrovėje klostytųsi pozityvia linkme. Beje, padėjėjai – nebūtinai žmonės, jais gali būti mitinės būtybės, dievai, angelai, dvasios, protėviai, gyvūnai. Todėl tikrovėje buvo kalbamasi su sapnų personažais, prieš miegą prašoma jų pagalbos.
JAV sapnų tyrinėtojai cituoja jėzuitų aprašymus iš indėnų vintų tautelės istorijos – jie vaidindavo savo sapnus. Vienas indėnas susapnavo, kad susikovė su kitos genties priešais, svetima gentis jį sučiupo, surišo ir kankino, ruošėsi jam nurėžti skalpą. Jis pabudo šaukdamas, nulėkė pas draugus ir paprašė, kad jį surištų ir kankintų, apsimetę priešais. Indėnų mitinė sąmonė sufleruodavo, kad tie patys įvykiai negali pasikartoti: tas pats lapas negali nukristi nuo medžio du kartus, į tą pačią upę taip pat neįmanoma įbristi antrą kartą – upė bus ne ta pati, o kartą kankinę tie patys priešai negali kankinti vėl.
Sapnuojant košmarus, reikia suvokti, kad tai sapnas, nugalėti baimę ir pažvelgti jai į akis. Taip valdoma psichinė įtampa. Siūloma netgi atkurti dienos metu sapno siužetą, jei esate auka. Tuomet tereikia suvaidinti sapną teigiamai.
